Kodėl tobulumas yra procesas?

Vos išgirdęs žodį Tobulumas, mano pašnekovas įsitempia: „Ar tu žinai, kiek žmonių skrandžio opą įsivarė to tobulumo besivaikydami?“

O ne, šitas tobulumas tikrai nėra tai, apie ką kalbu sakydama tobulumas yra procesas. Pradėkime nuo to: tobulumas nėra siekiamybė. Apskritai, tobulumas NĖRA:

  • Idealų vaikymasis;
  • Kažkieno nustatytų normų vykdymas;
  • Savigrauža dėl kažkieno nustatytų normų nevykdymo;
  • Savigrauža apskritai;
  • Kitų žmonių graužimas dėl mano nustatytų normų nevykdymo;
  • Kitų žmonių graužimas apskritai;

Jau vien vardinant šiuos dalykus ima kilti rūgštingumas skrandyje. Ar atkreipėte dėmesį į besikartojanį žodį Graužti? Neatsitiktinai šis keistas tobulumo supratimas opas žmonėms įvaro…

Tobulumas nėra tolimas ir retai kada pasiekiamas Tikslas. Nėra kažkokios vienos kalno viršūnės, į kurią įkopęs būsi tobulas. Nes kas tada? Turi likti sėdėti ten, kad kiti galėtų grožėtis, pavydėti ir bandyti įsprausti save į tavo normas? Tupi sau, įsikibęs iškeltos vėliavos stiebo, kad vėjas nenupūstų, ir bijai pajudėti. Nes žingsnis į šoną, ir viskas: tu jau nebe kalno viršūnėje. Suprask: nebetobulas.

Todėl pasikartosiu: tobulumas nėra Tikslas.

TOBULUMAS YRA PROCESAS.

Prisimink, kai pradėjai eiti į mokyklą ir nemokėjai daugybos lentelės. Ar tai reiškia, kad buvai niekam tikęs žmogus? Ne, tu buvau tobulas šešiametis, pasiruošęs mokytis dar nežinomų dalykų. Arba pažiūrėkite, kaip mažas žmogutis mokosi vaikščioti. Stojasi, griūva, svyruoja, ropoja, vėl stojasi… Jei jis tada nuspręstų: „velniop šitą vaikščiojimo reikalą, jei negaliu padaryti tobulai, geriau iš viso nedarysiu“?

Kažkodėl žvelgiant atgal į vaikystę yra lengviau priimti savo unikalumą kaip tobulumo išraišką. Tačiau vos tik pradedame save suvokti kaip Save, atsiranda noras lyginti save su kitais. Lygiai taip pat atsiranda suvokimas, kad ir kiti lygins save su manimi. O ką daryti, kad tas palyginimas būtų mano naudai? Ropštis į aukščiausią kalną ir TAPTI tobulu. O patapus įsikibti dantimis ir nagais į tai, ko pasiekiau, ir taikyti tai kaip normą sau, kitiems, visur ir visada.

Štai netikėta mintis: o ką, jeigu tu jau esi tobulas? Išmokęs vaikščioti, sudauginti, pridėti, atimti, skaityti, rašyti ir dar daug daug kitų šaunių dalykų. Ir pasiruošęs mokytis toliau. Įkopęs į daugybę kalvų ir apėjęs daugybę slėnių, dairaisi į tolį, ieškodamas tos krypties, kuri skirta būtent Tau. Esi tobulai Tu. Toks, koks esi šiandien.

Ir kur bepasuktum, pakiltum ar nusileistum, vistiek esi ir būsi tobulai Tu, su tobulai Savo patirtimi. Ir viskas kas buvo, viskas, ką darei, ko nedarei ir kuo tapai pakeliui, viskas susideda į unikalų procesą, kurianti tobulą Tave.

Tol, kol judi, tol, kol kvėpuoji. Tol, kol priimi sprendimus.

Sprendimai, dar vienas svarbus dalykas.

VISUS SPRENDIMUS MES PRIIMAME PATYS, SAVO NORU IR TIKĖDAMI, KAD TAI BUS NAUDINGA.

Nėra tokios jėgos žemėje, kuri priverstų tave priimti blogą sprendimą. Taškas. End of story. Nėra, ir viskas. Net sprendimas nepriimti sprendimo taip pat yra sprendimas. Ir visus sprendimus tu priimi remdamasis savo dabartine patirtimi ir žiniomis, tikėdamas, kad tai bus tau naudinga.

Net tada, kai „esi priverstas“ rinktis tai, ko nenori, vistiek turi teisę rinktis. Kad ir iš dviejų blogybių pasirinkdamas mažesnę, vistiek kreipi reikalus savo naudai.

Dabar prisiminkime pavyzdį su daugybos lentele ir sudėkime šiuos du dalykus į vieną.

  1. Kažko nežinoti yra OK. Visko sužinoti yra neįmanoma.
  2. Kiekvieną akimirką tu priimi sprendimus, padedančius tavo reikalams keistis į gerą.

Ar dar turi abejonių? TU ESI TOBULAS.

Ir dabar esi tobulas.

Nusprendei skaityti toliau?

Ir dabar TU ESI TOBULAS.

Ieškai kryžiuko ekrano viršuje?

Ir dabar TU ESI TOBULAS.

Ir kai esi miegoti šianakt, būsi tobulai TU. Su visa įgyta patirtimi, su visais priimtais sprendimais.

Labai atpalaiduojantis dalykas yra suvokimas, kad ką bedarytum, esi tobulas. Kaip sakė mano mokytojai: „you cannot get it wrong. You cannot get it done.“

Neįmanoma priimti blogo sprendimo. Nėra tokio sprendimo, kuris nevestų niekur. Todėl suklysti taip, kad po to būtų nepataisomai blogai, neįmanoma. Tačiau nėra ir tokio sprendimo, po kurio VISKAS ūmai taptų nepagadinamai gerai.

Todėl atsipalaiduok. Nėra kito žmogaus, kuris turėtų bent panašią patirtį į tavo, todėl lyginti save su kitais nėra prasmės. Pakeisti to, ką kiti apie tave galvoja irgi nesigaus, net jei ant blakstienų atsistotum, tai šitą dalyką ir sąrašo taip pat išbraukiame.

Ikvėpk. Pavyko? Sveikinu. Vadinasi turi bent vieną plautį ir bent vieną šnervę. Vadinasi turi galvą ant pečių. O tai reiškia, kad turi ir pečius, ir krūtinę. Jei skaitai šias eilutes, vadinasi turi bent vieną akį ir smegenis, kad tai suvoktum. Vadinasi turi bent vieną pirštą, kad galėtum valdyti ekraną. Eik tu, turi ir ekraną? O žinai kas dar? Dar tu esi gyvas.

ŠI AKIMIRKA TURI VISKĄ, KO REIKIA ŠIAI AKIMIRKAI.

Šią akimirką ir tu turi visą, ko reikia, kad būtum tobulas. Su visa savo patirtimi, visomis žiniomis ir visais sprendimais, kurie atvedė tave iki šios akimirkos. Argi tai ne šaunu? Kiek daug mažų ir didelių detalių sudaro tavo gyvenimo dėlionę?

Todėl įkvėpk ir mėgaukis tuo, kad esi gyvas. Kad šią akimirką esi tobulai tu. Ir iškvėpdamas paleisk viską, kas buvo. Daugiau niekada nebebūsi tas šešiametis, kuris ruošiasi mokytis daugybos lentelę. Daugiau niekada nebebūsi tuo, kuo buvai prieš metus. Net jei vaikščiosi į tą patį darbą, nešiosi tuos pačius rūbus ir šukuosi plaukus į tą pačią pusę.

Su kiekvienu širdies dūžiu esi tobulas. Su kiekvienu įkvėpimu priimi sprendimą buti gyvas ir pakreipti reikalus į gerą pusę. Su kiekvienu iškvėpimu įprasmini viską, kas buvo. Kiekvienas oro gurkšnis yra apdovanojimas už tai, kad jau taip toli nuėjai. Ir kad ir kiek besistengtum, išklysti iš SAVO kelio nepavyks.

Todėl mėgaukis, gerai? 🙂

Apkabinu,

Maya.

Palik atsiliepimą

Parašykite komentarą